Apie skirtumą tarp galios turėjimo ir poreikio ją demonstruoti
Gebėjimas ką nors padaryti dar nereiškia, kad PRIVALAI tai padaryti.
Žmogus gali turėti žinių, jėgos, galios, įtakos, gebėti įrodyti savo tiesą, nugalėti kitą žmogų. Tačiau ar jis iš tiesų yra laisvas, jeigu kiekvieną kartą JAUČIA POREIKĮ savo galią panaudoti?
Kovos menų meistras gali tobulai įvaldyti smūgiavimą, tačiau tikroji jo meistrystė atsiskleidžia tuomet, kai jis GEBA PASIRINKTI nesmogti.
Ir tai galioja ne tik kovos menams.
Žmogus gali žinoti, kaip įskaudinti kitą, bet pasirinkti to nedaryti…
Gali turėti pakankamai argumentų laimėti ginčą, tačiau nejausti poreikio įrodyti savo pranašumo…
Gali turėti galimybę valdyti kitus, tačiau nesiekti valdžios…
Čia atsiveria labai subtilus skirtumas tarp galios turėjimo ir poreikio ją demonstruoti.
Daoistinėje filosofijoje tai artima Wu Wei (无为) principui – veikimui be prievartinio, perteklinio įsikišimo. Meistras neveikia vien todėl, kad gali. Jis veikia tada, kai veiksmas reikalingas, ir tiek, kiek jo reikia.
„Geras karys nėra karingas. Geras kovotojas nepasiduoda pykčiui. Kas geba nugalėti priešą, su juo nesigrumia.“
Laozi, „Dao De Jing“, 68 skyrius
Žmogus, kuris nuolat siekia įrodyti savo meistrystę, tam tikra prasme vis dar yra jos nelaisvėje. Jis išmoko smūgiuoti, tačiau dar neišmoko laisvės nuo poreikio smogti.
Aukščiausia meistrystės pakopa pasiekiama tuomet, kai žmogui nebereikia įrodinėti, kad jis yra meistras.
„Kas nugali kitus, turi jėgos. Kas nugali save, yra iš tiesų stiprus.“
Laozi, „Dao De Jing“, 33 skyrius
Ar tikroji žmogaus stiprybė slypi tame, ką jis sugeba padaryti, ar tame, nuo ko jis jau yra laisvas…?
Su šviesa…
Asta