Visada įdomu pažinti skirtingus mąstymo būdus ir per šį skirtingumą pamatyti save naujai, giliau, o kartais toks suvokimas gali būti kertinis judant link SAVĘS pažinimo.
Rytų filosofija ir kinų medicina klausia:
Kaip žmoguje pasiskirsto gyvybė?
Kas palaiko kūno gyvybingumą, proto aiškumą ir vidinį kryptingumą?
Kas nutinka, kada šios žmogaus dalys praranda tarpusavio ryšį?
Atsakymo paieškokime per Trijų Lobių sampratą: Jing, Qi ir Shen.
Šias sąvokas lengva paversti mistiniais žodžiais, todėl verta pradėti nuo paprasto klausimo: ką jomis mėgino aprašyti senieji mokytojai?
Trys gyvybės klodai
Jing
Dažnai verčiama kaip esybė arba gyvybinė esencija. Ši sąvoka apima visą žmogaus pamatą: jo įgimtą sandarą, augimo galimybes, atsargas ir gebėjimą atsinaujinti. Kūnas, jo konstitucija, brendimas, senėjimas ir reprodukcinė galia tradiciniame mąstyme priklauso šiam gyvybės klodui.
Tačiau Jing nereikėtų įsivaizduoti kaip nematomos medžiagos, kurią galime tiesiog išmatuoti ar tiksliai suskaičiuoti. Tai tradicinės medicinos ir alchemijos žemėlapio sąvoka. Ji padeda kalbėti apie tai, kas žmoguje yra brangu, giluminio pagrindo ir ne taip greitai atkuriama kaip kasdienė energija, kuri vadinama Qi.
Qi
Qi aprašo, kaip gyvybė juda ir veikia. Kvėpavimas, kraujotaka, virškinimas, judesys, šilumos paskirstymas, gebėjimas prisitaikyti – tradicinėje kinų medicinoje tai skirtingi procesai, kuriuos galima suprasti per Qi sąvoką. Ji neįvardija vienos konkrečios medžiagos ar veiksmo. Greičiau padeda matyti, ar žmogaus organizme funkcijos vyksta sklandžiai, ar yra sustingusios, išsekusios, pernelyg suaktyvėjusios.
Shen
Shen siejama su sąmone, suvokimu, dvasiniu aiškumu ir žmogaus buvimu. Kada žmogus gali būti čia, pastebėti save ir kitą, mąstyti pakankamai aiškiai, jo Shen laikoma ramesne. Kai dėmesys blaškosi, mintys veja viena kitą, o viduje nėra poilsio, tradicinis požiūris tai aprašytų kaip Shen neramumą.
Šios trys sąvokos nėra trys atskiros žmogaus dalys, sudėtos viena šalia kitos. Jos parodo skirtingus gyvybės aspektus. Kūnas daro įtaką mūsų dėmesiui, dėmesys keičia kvėpavimą ir įtampą, o ilgalaikė įtampa veikia tai, kiek turime jėgų kasdieniam gyvenimui. Rytų filosofija šį ryšį aprašo savais terminais ir sava priežasties samprata.
Kartais sakoma, kad materija yra tankiausia energijos forma. Šiuolaikiniam skaitytojui tai gali skambėti kaip fizikos teiginys, tačiau dvasinės alchemijos kalboje tokie palyginimai pirmiausia yra filosofiniai: jie kviečia žmogaus kūną matyti kaip gyvybės dalį, o ne kaip atskirą įrankį, kurį galima neribotai spausti.
Ką reiškia gyvybės pamatas?
Įgimtas Jing dažnai apibūdinamas kaip ribotas gyvybės pamatas, kurį žmogus turi saugoti. Šį vaizdinį lengva suprasti pernelyg tiesiogiai, tarsi kiekviena bemiegė naktis ar stipri emocija akimirksniu trumpintų gyvenimą. Taip aiškinti būtų netikslu.
Mintis paprastesnė ir kartu gilesnė: žmogus turi skirtingų atsikūrimo galimybių. Po įprastos darbo dienos gali padėti miegas, maistas, ramybė ar judesys, tačiau jeigu ilgą laiką gyvename taip, kad nuolat peržengiame savo ribas, kasdienio atsikūrimo gali nebepakakti. Tada atsiranda gilesnis išsekimas, kurio nepašalina vienas laisvas vakaras.
Senieji tekstai ragina atkreipti dėmesį į tai, kaip gyvename.
Ar poilsis tampa tik dar viena užduotimi, kurią reikia atlikti greitai?
Ar pastebime kūno nuovargį, kol jis dar kalba tyliai?
Ar nuolat reikalaujame iš savęs daugiau, nei galime atkurti?
Jing idėja gali padėti apie tai mąstyti, jei ją suprantame kaip pagarbą gyvybės riboms.
Ji neturėtų tapti dar vienu būdu gąsdinti save, kad kiekviena klaida išsekina negrįžtamai.
Tuštuma kaip dar formos neįgavusi galimybė
Daoistinėje filosofijoje Wuji nusako būseną, kurioje dar nėra aiškiai išsiskyrusių formų ir priešybių. Žodis kartais verčiamas kaip „tuštuma“, bet tai nereiškia tuščio kambario ar nieko nebuvimo.
Galime įsivaizduoti akimirką prieš judesį: kūnas dar nepasirinko krypties, mintis dar nesusiformavo į sakinį, dienos planas dar netapo veiksmų seka. Galimybė jau yra, nors jos forma dar neatsirado. Wuji padeda mąstyti apie šį neišreikštą pradžios lauką.
Kasdienybėje dažnai matome tik tai, kas jau įgavo pavidalą: rezultatą, sprendimą, vaidmenį, diagnozę, pasiektą tikslą. Rytų alchemija klausia ir apie tai, kas vyko prieš formą.
Iš kokios būsenos kilo mūsų veiksmas?
Ar jį palaikė ramus aiškumas, ar baimė atsilikti?
Ar pasirinkimas gimė iš vidinio poreikio, ar iš spaudimo įrodyti savo vertę?
Toks klausimas nepadaro Wuji moksliškai išmatuojamu dalyku. Jis keičia mūsų dėmesį: kviečia pastebėti procesą dar prieš jam sustingstant į įprotį.
Kas stebi mūsų gyvenimą?
Daoistinėje alchemijoje yra Yuan Shen ir Shen Zhi sąvokos. Jų reikšmės skirtingose tradicijose gali skirtis, todėl nėra vieno paprasto vertimo. Viena naudinga kryptis būtų Yuan Shen sieti su pirminiu, gilesniu sąmoningumu, o Shen Zhi – su įprastu protu, kuris analizuoja, vertina, prisimena ir komentuoja.
Įprastas protas yra reikalingas. Jis padeda planuoti, mokytis, atpažinti pavojų, susitarti su kitais. Sunkumai prasideda tada, kai jo komentarą palaikome pačia tikrove.
Kažkas neatsakė į žinutę. Protas jau gali kurti paaiškinimą:
„Aš jam nerūpiu.“
„Padariau kažką ne taip.“
„Mane atstumia.“
Ši mintis gali būti teisinga, klaidinga arba tik viena iš kelių galimybių. Vis dėlto kūnas dažnai sureaguoja dar prieš mums tai patikrinant: įsitempia, sulaiko kvėpavimą, ima ruoštis konfliktui.
Tradicinis mokymas siūlo tyrinėti TARPĄ tarp įvykio ir mūsų atsako.
Ką iš tiesų pastebėjau?
Ką pridėjo mano prisiminimai ir baimės?
Ar galiu palaukti, kol reakcija nuslūgs, prieš nuspręsdamas, ką ji reiškia?
Tai nėra kvietimas nepasitikėti savo jausmais. Jausmas yra tikras kaip patyrimas, tačiau jo paaiškinimas ne visada yra vienintelis galimas.
Asta