Apie skirtumą tarp galios turėjimo ir poreikio ją demonstruoti
Šiandien noriu pakalbėti apie vieną mintį. Ji atrodo labai paprasta, bet kuo ilgiau su ja gyvenu, tuo giliau ji veda.
Gebėjimas ką nors padaryti dar nereiškia, kad PRIVALAI tai padaryti.
Pakartosiu dar kartą, nes šį sakinį lengva praleisti pro akis. Gebėjimas ką nors padaryti dar nereiškia, kad PRIVALAI tai padaryti.
Mes gyvename pasaulyje, kuris mus nuolat moko daugiau GALĖTI: daugiau žinoti, daugiau mokėti, būti stipresniems, įtaigesniems, įtakingesniems. Tai nėra blogai. Bet beveik niekas mūsų nemoko kito dalyko: ką daryti su ta galia, kai ją jau turime. Ir dar svarbiau – kaip atpažinti, kada mes ją naudojame ne todėl, kad reikia, o todėl, kad NEGALIME jos nenaudoti.
IGalia ir poreikis ją panaudoti
Pradėkime nuo paprasto vaizdinio. Kovos menų meistras metų metus treniruojasi. Jis tobulai įvaldo smūgį: žino, kur smogti, kaip stipriai, kokiu greičiu. Tai yra meistrystė, be jokios abejonės.
Tačiau tikroji jo meistrystė atsiskleidžia ne tada, kai jis smogia. Ji atsiskleidžia tada, kai jis GEBA PASIRINKTI nesmogti.
Atkreipkite dėmesį į žodį „pasirinkti“. Kalbu ne apie žmogų, kuris nesmogia, nes bijo ar nemoka. Toks žmogus neturi pasirinkimo. Kalbu apie žmogų, kuris puikiai GALI, ir būtent todėl, kad gali, jam nebereikia to įrodinėti.
Čia atsiveria labai subtilus skirtumas tarp galios TURĖJIMO ir poreikio ją DEMONSTRUOTI.
Ir noriu paklausti jūsų: ar žmogus iš tiesų yra laisvas, jeigu kiekvieną kartą, kai tik atsiranda galimybė, jis JAUČIA POREIKĮ savo galią panaudoti?
Man atrodo, kad ne. Toks žmogus yra savo galios tarnas, o ne jos šeimininkas.
IITai galioja ne tik kovos menams
Galbūt dabar galvojate: aš ne kovotojas, man tai nelabai aktualu. Bet pažiūrėkime į kasdienybę, nes čia ši tema tampa labai asmeniška.
Žodžiai. Mes gerai pažįstame artimus žmones. Žinome jų silpnąsias vietas, žinome, kas juos įskaudins labiausiai. Ir ginčo įkarštyje ta žinojimo galia tiesiog prašosi būti panaudota. Vienas sakinys, ir mes „laimime“. Bet žmogus gali žinoti, kaip įskaudinti kitą, ir pasirinkti to nedaryti.
Ginčas. Kartais turime pakankamai argumentų, kad laimėtume. Mes esame teisūs, turime faktų. Ir vis dėlto galime nejausti poreikio įrodyti savo pranašumo. Ne todėl, kad nusileidžiame, o todėl, kad mūsų vertė nuo to ginčo nepriklauso.
Valdžia. Tėvai prieš vaiką, vadovas prieš darbuotoją, specialistas prieš klientą. Visur, kur yra skirtumas tarp žmonių, yra ir galimybė valdyti. Žmogus gali turėti tą galimybę ir nesiekti valdžios.
Noriu dar kartą užakcentuoti: visais šiais atvejais kalbame ne apie silpnumą. Kalbame apie stiprybę, kuriai nebereikia liudininkų.
IIIMedinis gaidys
Daoistinėje tradicijoje yra viena istorija, kurią labai myliu. Ji užrašyta Džuangdzi tekstuose, ir, mano galva, ji geriau už bet kokį teorinį paaiškinimą parodo, apie ką šiandien kalbame.
Senovės Kinijoje gyveno žmogus, vardu Dži Singdzi. Jis treniravo kovinius gaidžius karaliui.
Praėjus dešimčiai dienų, karalius paklausė: „Ar gaidys jau paruoštas?“
„Dar ne. Jis išdidus ir pasikliauja savo įkarščiu.“
Po dar dešimties dienų karalius vėl klausė.
„Dar ne. Jis vis dar reaguoja į kiekvieną garsą ir kiekvieną šešėlį.“
Po dar dešimties dienų:
„Dar ne. Jis vis dar piktai žvelgia ir pilnas jėgos.“
Ir pagaliau, po dar dešimties dienų, treneris pasakė:
„Beveik. Dabar, kai kitas gaidys gieda, jis nė kiek nesikeičia. Iš tolo atrodo lyg medinis gaidys. Jo vidinė galia yra visiška. Kiti gaidžiai nedrįsta su juo susiremti – apsisuka ir pabėga.“
Pagalvokime, ką ši istorija sako. Gaidys nebuvo silpnas, priešingai. Bet kol jis buvo išdidus, kol reagavo į kiekvieną šešėlį, kol piktai žvelgė, jis dar NEBUVO meistras. Jo jėga valdė jį.
O meistru jis tapo tada, kai jėga liko, bet dingo poreikis ją rodyti. Ir paradoksas: būtent tada jam nebereikėjo kovoti.
IVWu Wei – veikimas be perteklinio įsikišimo
Daoistinėje filosofijoje yra sąvoka, labai artima šiai minčiai. Ji vadinama Wu Wei.
Pažodžiui ją dažnai verčia kaip „neveikimą“, bet toks vertimas klaidina. Wu Wei nėra pasyvumas ar tingėjimas. Tai veikimas be prievartinio, perteklinio įsikišimo. Tai veiksmas, kuris kyla iš situacijos poreikio, o ne iš mūsų ego poreikio.
Meistras neveikia vien todėl, kad gali. Jis veikia tada, kai veiksmas reikalingas, ir tiek, kiek jo reikia.
„Geras karys nėra karingas. Geras kovotojas nepasiduoda pykčiui. Kas geba nugalėti priešą, su juo nesigrumia.“
Laozi, „Dao De Jing“, 68 skyrius
O 24 skyriuje yra eilutės, kurias verta įsidėmėti kiekvienam, kas kada nors jautė norą įrodyti savo vertę:
„Kas save rodo, tas nešviečia. Kas save teisina, tas neišsiskiria. Kas giriasi, tas nepasiekia. Kas didžiuojasi, tas neištveria.“
Laozi, „Dao De Jing“, 24 skyrius
Ar matote, kokia logika čia slypi? Kuo labiau stengiamės įrodyti, tuo mažiau tai veikia. Tikra galia nereikalauja reklamos.
VKas vyksta kūne ir mintyse
Dabar noriu pažiūrėti į šią temą per NEUROsoma® prizmę – kaip ją mato kinų medicina ir kaip vakarų psichologija. Nes poreikis smogti nėra vien filosofinė problema. Jis gyvena mūsų kūne.
Kinų medicinoje yra labai gražus vaizdinys. Senovės tekstas „Huangdi Neijing“ Kepenis vadina generolu. Ir sako, kad iš Kepenų kyla strategija ir planavimas.
Atkreipkite dėmesį: ne smūgis, o STRATEGIJA. Geras generolas nesiunčia kariuomenės į kiekvieną mūšį. Jis žino, kada veikti, o kada palaukti.
Kepenų emocija kinų medicinoje yra pyktis. Kai Kepenų Qi teka laisvai, žmogus gali būti ryžtingas, gali apsiginti, gali pasakyti „ne“. Tai sveika jėga. Bet kai Kepenų Qi užsistovi, susikaupia įtampa, kuri ieško išėjimo. Tada žmogus tampa irzlus, sprogstantis, jam reikia „išsilieti“, laimėti, turėti paskutinį žodį. Tada jau ne generolas valdo kariuomenę, o kariuomenė generolą.
Vakarų psichologija kalba apie tą patį, tik kitais žodžiais.
Kai jaučiamės užpulti – net jei tai tik kritika ar nesutarimas – mūsų nervų sistema persijungia į gynybos režimą. Kūnas ruošiasi kovai: pagreitėja širdis, įsitempia raumenys, susiaurėja dėmesys. Tokioje būsenoje mes beveik nebeturime pasirinkimo. Reaguojame automatiškai.
Kognityvinėje elgesio terapijoje kalbame apie automatines mintis ir giluminius įsitikinimus. Ir labai dažnai už poreikio įrodyti stovi toks įsitikinimas kaip: „Jei nepasakysiu paskutinio žodžio, būsiu silpnas.“ Arba: „Jei manęs nevertins, aš nieko vertas.“ Arba: „Aš PRIVALAU parodyti, kad esu teisus.“
Tas žodis „privalau“ ir yra spąstai. Kol galvoje skamba „privalau“, pasirinkimo nėra.
Laisvė prasideda ten, kur tarp to, kas nutiko, ir to, ką aš darau, atsiranda TARPAS. Tame tarpe gimsta pasirinkimas.
Ir Rytai, ir Vakarai sako tą patį.
VIKaip tą tarpą lavinti
Noriu, kad iš šio teksto išsineštumėte ne tik mintį, bet ir kažką praktiško. Kitą kartą, kai pajusite tą pažįstamą impulsą – atsikirsti, įrodyti, pataisyti, laimėti – pabandykite sustoti ir užduoti sau tris klausimus.
Ar šis veiksmas REIKALINGAS?Ne „ar aš galiu“, o „ar jo reikia“. Ar situacijai, žmogui, santykiui jo reikia?
Kam aš tai darau?Ar tam, kad kažkas pasikeistų, ar tam, kad nusiraminčiau aš? Kad pasijausčiau stipresnis, teisesnis, vertesnis?
Kiek veiksmo užtenka?Wu Wei principas sako: tiek, kiek reikia. Kartais užtenka vieno sakinio vietoj dešimties. Kartais užtenka tylos.
Ir dar vienas dalykas, kurį noriu pabrėžti. Kad šie klausimai išvis ateitų į galvą, kūnas turi būti bent kiek ramus. Todėl prieš atsakant pirmiausia iškvėpkite. Lėtai, ilgai. Ilgas iškvėpimas yra vienas paprasčiausių būdų pasakyti nervų sistemai: pavojaus nėra, galiu galvoti. Kinų medicinos kalba – leisti Qi nusileisti žemyn, o ne kilti į galvą.
Tai nėra lengva. Tai treniruotė, lygiai tokia pati kaip smūgio treniruotė. Tik daug ilgesnė.
PabaigaiGrįžkime prie pradžios
Žmogus, kuris nuolat siekia įrodyti savo meistrystę, tam tikra prasme vis dar yra jos nelaisvėje. Jis išmoko smūgiuoti, tačiau dar neišmoko laisvės nuo poreikio smogti.
Aukščiausia meistrystės pakopa pasiekiama tuomet, kai žmogui NEBEREIKIA įrodinėti, kad jis yra meistras.
„Kas nugali kitus, turi jėgos. Kas nugali save, yra iš tiesų stiprus.“
Laozi, „Dao De Jing“, 33 skyrius
Ir palieku jums klausimą, su kuriuo galite pabūti šiandien, gal ir kelias dienas.
Ar tikroji žmogaus stiprybė slypi tame, ką jis sugeba padaryti… ar tame, nuo ko jis jau yra laisvas?
Su šviesa,
Asta
