Vienatvė kaip autentiškumo kaina: individas prieš masę ir paradokso našta
Žmogus gali būti apsuptas šeimos, kolegų, pažįstamų ir vis tiek jaustis vienišas. Ne todėl, kad šalia nėra žmonių, o todėl, kad santykyje su jais nedalyvauja tikrasis JIS. Dalyvauja jo vaidmuo: gera dukra, patikimas darbuotojas, stipri moteris, rūpestingas tėvas, patogus partneris.
Kiti pažįsta jo funkciją, tačiau ne visada pažįsta žmogų.
Jis ima pastebėti, kad dalis gyvenimo buvo pastatyta ne iš jo paties pasirinkimų, o iš daugybės prisitaikymų. Vienur nutylėjo, kad išsaugotų santykį. Kitur pasirinko saugesnį kelią, nes taip patarė artimieji. Dar kitur ilgai vaidino, kad jam viskas tinka, nes bijojo nuvilti, būti pasmerktas arba palaikytas savanaudžiu.
Išoriškai toks gyvenimas gali atrodyti tvarkingas. Tačiau viduje pamažu atsiranda jausmas, kad žmogus gyvena ne savo gyvenimą.
C. G. Jungas perspėjo, kad žmogų labai lengva paversti statistiniu vienetu – priskirti jį tam tikrai grupei, tipui, diagnozei ar socialinei kategorijai ir manyti, kad jau supratome, kas jis yra, tačiau statistinis vidurkis neegzistuoja kaip gyvas žmogus. Jis gali padėti aprašyti grupę, bet negali atskleisti konkretaus asmens vidinės istorijos, jo sąžinės, prieštaravimų, baimių ir pasirinkimų.
Nebūtina stovėti minioje, kad taptum jos dalimi. Masė gali prabilti vieno žmogaus viduje, kai jis sako: „Visi taip daro“, „Toks gyvenimas“, „Ką žmonės pasakys?“, „Aš nieko negaliu pakeisti.“ Tokiais sakiniais žmogus pamažu atsisako teisės pats spręsti, kuo tiki ir kaip nori gyventi.
Priklausyti yra lengviau negu mąstyti savarankiškai.
Priklausymas suteikia saugumą, o savarankiškas sprendimas atneša atsakomybę. Kol einame kitų nurodytu keliu, dėl nesėkmės galime kaltinti šeimą, visuomenę, aplinkybes ar autoritetą. Pasirinkę patys, netenkame šios prabangos.
Tapimas individu nėra romantiškas išsilaisvinimas. Dažnai tai skausmingas atsiskyrimas nuo ankstesnio savo gyvenimo.
Žmogus pradeda kelti klausimus, kurių jo aplinka galbūt nenori girdėti. Ar aš iš tiesų noriu šio darbo? Ar šiuose santykiuose dar esu gyvas žmogus, ar tik atlieku savo pareigas? Ar mano įsitikinimai yra mano, ar aš juos paveldėjau? Jeigu niekas manęs neteistų, ar vis tiek rinkčiausi tą patį gyvenimą?
Tokie klausimai išjudina ne tik patį žmogų. Jie išjudina visą aplinką, kurioje jis gyvena.
Kai vienas šeimos narys nustoja atlikti jam skirtą vaidmenį, keistis turi ir kiti. Kai visada paklusnus žmogus pradeda brėžti ribas, aplinka nebūtinai apsidžiaugia jo augimu. Ji gali sakyti, kad jis pasidarė sunkus, egoistiškas ar pasikeitė į blogąją pusę, ne todėl, kad jis iš tiesų tapo blogesnis, o todėl, kad tapo mažiau patogus.
Štai čia autentiškumas ima kainuoti.
Žmogus jau nebegali grįžti į ankstesnį gyvenimą nepaneigdamas to, ką savyje pamatė, tačiau dar neturi naujos bendruomenės, naujo santykio ar net aiškaus atsakymo, kur jį nuves pasirinktas kelias. Jis atsiduria tarpinėje erdvėje: senasis pasaulis tapo per ankštas, o naujasis dar nesukurtas.
Tai viena sunkiausių vienatvės formų.
Žmogų gali supa tie patys žmonės, tačiau jie vis dar kalbasi su ankstesne jo versija. Jie primena, koks jis buvo, ko iš jo tikėjosi ir ką jis visada darydavo, o dabartinis žmogus dar tik mokosi kalbėti savo balsu. Kartais jis pats negali tiksliai paaiškinti, kas vyksta. Jis tik jaučia, kad toliau gyventi kaip anksčiau nebegali.
Tai galima pavadinti paradokso našta.
Žmogui reikia kitų, tačiau jis negali jiems atiduoti teisės nuspręsti, kas jis yra. Jis nori būti suprastas, bet negali statyti savo gyvenimo ant visuotinio pritarimo. Jis turi klausytis kitų, tačiau ne kiekvieną jų nuomonę priimti kaip tiesą. Jis turi pasitikėti savo vidiniu žinojimu, bet kartu pripažinti, kad ir pats gali klysti.
Brandus individualumas nėra užsispyrimas. Tai gebėjimas išlaikyti ryšį su savimi ir kartu likti atviram tikrovei.
Akloji, šios temos, zona atsiranda tuomet, kai vienatvė pradedama laikyti savo ypatingumo įrodymu.
Žmogus gali sakyti: „Manęs niekas nesupranta, nes aš matau giliau.“ Kartais tai tiesa, tačiau kartais žmonės jo nesupranta todėl, kad jis nemoka arba nebenori savęs paaiškinti. Kartais jis ne gina savo autentiškumą, o saugo sužeistą išdidumą. Kartais atsiskiria ne todėl, kad aplinka nepriima jo tiesos, bet todėl, kad artimas ryšys pareikalautų pažeidžiamumo, kompromiso ir gebėjimo išgirsti kitą.
Būti nesuprastam dar nereiškia būti teisiam.
Izoliacija nėra automatinis dvasinės brandos ženklas, o kitų nepritarimas nėra įrodymas, kad žmogus pasirinko autentišką kelią. Net vidinis balsas turi būti tikrinamas gyvenimu. Ar pasirinkta tiesa padeda žmogui tapti sąžiningesniam? Ar jis tampa atsakingesnis už savo sprendimus? Ar jo gyvenime atsiranda daugiau gyvybės, kūrybos ir gebėjimo mylėti? O gal jo „autentiškumas“ tik palieka vis daugiau sudegintų tiltų?
Čia svarbi Viktoro Franklio savitranscendencijos mintis. Žmogus atranda save ne tuomet, kai visą dėmesį sutelkia į savo jausmus ir išskirtinumą, bet tada, kai atsigręžia į tai, kas yra daugiau už jį patį: mylimą žmogų, kuriamą darbą, atsakomybę, vertybę ar užduotį, kurią jam pateikia gyvenimas.
Autentiškumas nėra nuolatinis klausimas: „Ko aš dabar noriu?“ Kartais autentiškiausias žmogaus pasirinkimas prieštarauja momentiniam norui. Jis gali bijoti, bet vis tiek prisiimti atsakomybę. Gali būti pavargęs, bet ištesėti pažadą. Gali norėti pabėgti, bet pasilikti ir pasakyti tiesą. Gali pasirinkti ne patogiausią, o prasmingiausią kelią.
Todėl tikrasis individas nėra žmogus, gyvenantis vien sau. Tai žmogus, kuris neperduoda kitiems savo gyvenimo autorystės, tačiau suvokia, kad jo pasirinkimai paliečia ir kitus.
Jam tenka išmokti ne paprasčiausiai pasipriešinti masei, o neprarasti savęs santykyje su ja. Ne kiekviena visuomenės taisyklė yra priespauda. Ne kiekvienas prisitaikymas yra savęs išdavystė. Kartais prisitaikome iš meilės, pagarbos ar suvokimo, kad pasaulyje egzistuoja ne vien mūsų poreikiai.
Esminis klausimas – ar prisitaikydamas žmogus renkasi sąmoningai, ar iš baimės būti atstumtas.
Autentiškumas nereikalauja visada išsiskirti. Jis reikalauja žinoti, kodėl lieki, kodėl išeini, kodėl sutinki ir kodėl pasakai „ne“. Tai ne demonstratyvus kitoniškumas, o vidinis sutapimas tarp to, ką žmogus supranta, ką vertina ir kaip iš tiesų elgiasi.
Kartais už tokį sutapimą tenka sumokėti vienatve. Tenka išeiti iš aplinkos, kurioje galima priklausyti tik atsisakius savęs. Tenka išbūti laiką, kai senieji ryšiai jau nebetinka, o naujieji dar nesusiformavo. Tenka atsisakyti išorinio pritarimo, nežinant, ar kada nors būsi suprastas, tačiau vienatvė neturi tapti galutine autentiškumo stotele.
Žmogus leidžiasi į savo vidinį slėnį ne tam, kad jame pasislėptų nuo pasaulio. Jis leidžiasi ten tam, kad triukšme išgirstų tai, kas jame tikra, kad atskirtų savo balsą nuo svetimų balsų, kad suprastų, už ką yra pasirengęs atsakyti.
O tuomet jis turi sugrįžti…
Sugrįžti ne prašyti minios leidimo būti savimi, bet kurti gyvenimą iš to, ką atrado. Mokytis savo vidinę tiesą paversti veiksmais, santykiais, darbu ir atsakomybe. Ieškoti ne tų, kurie viskam pritars, o tų, šalia kurių nereikės savęs mažinti.
Tikroji autentiškumo patikra nėra tai, kiek žmonių tavęs nesuprato.
Ji prasideda nuo kitų klausimų:
- Ar tavo tiesa padarė tave laisvesnį, bet kartu ir atsakingesnį?
- Ar ji pagilino tavo gebėjimą mylėti, ar tik padėjo atsiriboti?
- Ar vienumoje atradai save, ar pastatei sieną, už kurios niekas nebegali tavęs pasiekti?
Kartais vienatvė iš tiesų yra kaina, kurią sumokame už ištikimybę sau, o kartais ji yra apsauga nuo rizikos būti iš tikrųjų pamatytiems.
Brandą rodo ne gebėjimas iškęsti vienatvę… Brandą rodo gebėjimas atskirti viena nuo kito….
Su Šviesa…
Asta Čencovienė